Pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad perteklius vargina, o paprastumas – išlaisvina. Ši filosofija sparčiai skinasi kelią į mūsų namus, ir pirmiausia keičiasi virtuvė. Virtuviniai baldai tampa ne tik funkcine būtinybe, bet ir gyvenimo būdo atspindžiu – vis daugiau žmonių renkasi santūrumą vietoj demonstratyvios gausos.
Kodėl perpildyta erdvė kelia įtampą
Mokslininkai jau seniai tiria aplinkos poveikį psichologinei būsenai. Tyrimai rodo, kad chaotiška, daiktais perkrauta erdvė didina kortizolį – streso hormoną. Grįžus namo po ilgos dienos, smegenys negauna signalo atsipalaiduoti, jei akys nuolat kliūva už nereikalingų objektų.
Virtuvėje šis efektas ypač juntamas. Čia susikerta kelios funkcijos vienu metu – maisto ruošimas, valgymas, dažnai ir socialinis bendravimas. Kai kiekvienas paviršius užkrautas smulkmenomis, net paprasčiausias pusryčių gaminimas tampa mažu iššūkiu.
Funkcija prieš formą
Minimalistinis požiūris nėra atsisakymas visko, kas patinka. Tai sąmoningas apsisprendimas turėti mažiau, bet kokybiškiau. Praktiškai tai reiškia kelis principus.
Visų pirma – integruoti sprendimai. Buitinė technika slepiama fasadų viduje, indai ir prieskoniai saugomi uždarose spintelėse. Antra – neutrali spalvų gama su vienu ryškesniu akcentu. Trečia – kokybiškos medžiagos, kurios tarnauja ilgai ir nekuria poreikio nuolat keisti.
Įdomu tai, kad minimalistinė virtuvė nebūtinai kainuoja brangiau. Kai atmetami nereikalingi elementai, biudžetas nukreipiamas į tai, kas tikrai svarbu – patvarumą, ergonomiką, praktiškumą.
Skandinaviška įtaka lietuviškuose namuose
Šiaurietiško stiliaus populiarumas mūsų krašte turi loginį pagrindą. Panašus klimatas – ilgos, tamsios žiemos – diktuoja poreikį šviesių, atvirų erdvių. Be to, kultūriškai artimas praktiškumo vertinimas: lietuviai tradiciškai brangina daiktus, kurie tarnauja, o ne tik puošia.
Tačiau kopijuoti nereikia. Vietiniai akcentai – ąžuolo mediena, lino tekstilė, rankų darbo keramika – suteikia šilumos skandinaviškam santūrumui. Tokia sintezė kuria unikalų charakterį, kuris nėra nei svetimas, nei banalus.
Kaip nerasti balansą
Kita medalio pusė – per didelis steriliškumas. Erdvė, kurioje visiškai nieko nematyti, gali priminti operacinę ar viešbučio kambarį. Todėl minimalizmas nereiškia visiško tuščio paviršiaus.
Veikia vadinamoji trijų objektų taisyklė: kiekvienoje zonoje palikti ne daugiau trijų matomų daiktų. Pavyzdžiui, darbo zonoje – gražus pjaustymo lentelė, alyvuogių aliejaus butelis ir vazonas su baziliku. Pakanka gyvybingumo pojūčiui, bet neužkrauna akies.
Kitas svarbus aspektas – tekstūrų žaismas. Kai spalvų mažai, medžiagiškumas tampa pagrindine išraiškos priemone. Matinis akmuo šalia šiltos medienos, švelnus metalas greta natūralaus audinio – tokie kontrastai sukuria vizualinį įdomumą be spalvinio triukšmo.
Investicija į kasdienybę
Virtuvė statistiškai yra viena dažniausiai naudojamų namų erdvių. Čia pradedame rytą, čia dažnai susirenkame vakarais. Todėl jos planavimas verta ypatingo dėmesio.
Minimalizmo principai padeda sukurti aplinką, kuri ne tik gerai atrodo nuotraukose, bet ir kasdien veikia be trikdžių. Mažiau spintelių – mažiau dulkių kaupimosi vietų. Mažiau atvirų lentynų – mažiau laiko valymui. Mažiau nereikalingų daiktų – daugiau dėmesio tiems, kurie iš tiesų reikalingi.
Ar mažiau tikrai yra daugiau? Atsakymas priklauso nuo perspektyvos. Jei skaičiuojame daiktus – taip, mažiau. Jei vertiname ramybę ir funkcionalumą – neabejotinai daugiau. O tai, ko iš tiesų ieškome grįžę namo, dažniausiai būna būtent tai.
Straipsnį parengė interjero apžvalgininkė Kornelija V.