Jis vairavo penkiolika metų. Nė vienos avarijos, nė vienos baudos. Draudimo istorija švari kaip ašara. Vieną dieną, įprastame sankryžoje, kurią kirto tūkstantį kartų, nepraleido motociklininko.
Laimei, visi išgyveno. Bet klausimas liko: kaip taip nutinka žmogui, kuris tikrai moka vairuoti?
Autopiloto spąstai
Smegenys mėgsta taupyti energiją. Kai veiksmas kartojamas pakankamai dažnai, jis tampa automatinis. Todėl galime vairuoti ir tuo pačiu metu galvoti apie darbą, šeimą, vakarienę.
Problema ta, kad autopiloto režime smegenys ignoruoja tai, kas „neturėtų” būti. Tas motociklininkas „neturėjo” būti toje sankryžoje tuo metu – bent jau pagal penkiolikos metų patirtį. Smegenys tiesiog jo „nepastebėjo”.
Paradoksas: kuo daugiau patirties, tuo stipresnis autopilotai. Ir tuo didesnis pavojus praleisti tai, kas neatitinka įprasto šablono.
Trys sekundės, kurios keičia viską
Tyrėjai nustatė, kad vidutinis vairuotojas į priekį žiūri maždaug 2-3 sekundes. Tai reiškia, kad matome tik tai, kas įvyks per artimiausias sekundes.
Patyrę vairuotojai dažnai žiūri dar arčiau – nes „ir taip žino”, kas bus toliau. Užtenka vieno netikėto įvykio, ir tų kelių sekundžių nebelieka.
Paprastas pratimas: kartą per kelionę sąmoningai pažiūrėkite kiek įmanoma toliau į priekį. Pamatysite dalykų, kurių anksčiau nepastebėdavote.
Telefonas – akivaizdu, bet nepakinta
Visi žino, kad telefonas už vairo – blogai. Ir vis tiek.
Čia ne žinių problema. Čia smegenų problema. Pranešimo garsas sukelia dopamino išskyrimą – tą patį, kuris veikia lošimo automatuose. Biologiškai esame užprogramuoti pažiūrėti.
Vienintelis sprendimas – pašalinti pagundą. Telefonas bagažinėje, tylus režimas, automatinis atsakymas „vairuoju”. Valia čia nepadės – biochemija stipresnė.
Kai patirtis virsta arogantiškumu
„Aš žinau šitą kelią.” „Aš vairuoju dvidešimt metų.” „Man niekada nieko nenutiko.”
Šios frazės – pavojaus signalai. Ne todėl, kad patirtis nereikšminga. Bet todėl, kad patirtis be nuolankumo virsta aklumo forma.
Vairavimo mokykla – vieta, kurioje visi pradeda nuo nulio. Ten kiekvienas pripažįsta, kad nemoka ir nori išmokti. Kažkodėl gavę teises daugelis pameta tą nuolankumą.
Geriausi vairuotojai, kuriuos žinau, elgiasi priešingai. Jie visada daro prielaidą, kad kažko nežino. Kad kažką gali praleisti. Kad kitas vairuotojas gali padaryti kvailystę. Tas nuolankumas juos saugo.
Miego skola – ignoruojamas žudikas
Apie alkoholį kalba visi. Apie nuovargį – beveik niekas.
O statistika rodo, kad pavargęs vairuotojas pavojingas ne mažiau nei išgėręs. 24 valandos be miego prilygsta 1 promilei alkoholio kraujyje. Tik breathalaizeris to neparodys.
Dar blogiau – patys nepastebime, kada perkertame ribą. Užmiegame ne tada, kai jaučiamės pavargę, o tada, kai smegenys tiesiog išsijungia. Kartais tai trunka tik sekundę. Kartais tos sekundės pakanka.
Kodėl verta kartais grįžti į pradžią
Profesionalūs sportininkai turi trenerius visą karjerą. Ne todėl, kad nemoka. Bet todėl, kad patys nemato savo klaidų.
Su vairavimu tas pats. Metai ant kelio sukuria įpročius – ir gerus, ir blogus. Blogų patys nepastebime, nes jie „veikia” – kol vieną dieną nebeveikia.
Papildomi vairavimo kursai, kontravarionio vairavimo treniruotės, net paprastas pasivažinėjimas su profesionalu, kuris stebėtų iš šalies – tai ne naujokams. Tai visiems, kas nori išlikti geras.
Kelias niekada nebūna tas pats
Tai turbūt svarbiausia mintis.
Net jei važiuojate tuo pačiu maršrutu kasdien, kelias kiekvieną kartą kitoks. Kiti automobiliai, kiti žmonės, kitos sąlygos. Vakar viskas buvo gerai – tai nieko nereiškia šiandien.
Geriausias vairuotojas ne tas, kuris viską kontroliuoja. Tai tas, kuris žino, kad kontrolė – iliuzija, ir vairuoja atitinkamai.