Senelių karta slėpė papuošalus stalčiuose. Tėvai pirko „ant popieriaus”. Dabartinė karta grįžta prie fizinio metalo – bet jau kitaip.
Kai Agnė su broliu tvarkė mirusios močiutės butą Šiauliuose, stalčiuje rado maišelį. Viduje – trys auksiniai žiedai, grandinėlė ir kryželis. Sovietmečiu įsigyti, saugoti „juodai dienai”, niekada nenešioti.
„Nunešėme įvertinti. Lombardas pasiūlė 340 eurų. Juvelyras – 400. Supratome, kad močiutė visą gyvenimą saugojo turtą, kuris net nepadengė jos laidotuvių išlaidų,” – pasakoja Agnė.
Tai istorija, kurią žino daugelis lietuvių. Ir būtent todėl jaunesnė karta į auksą žiūri kitaip.
Kodėl papuošalai – prasta investicija
Auksinis žiedas ar grandinėlė turi emocinę vertę. Bet finansinę – retai.
Problema ta, kad perkant papuošalą, mokate ne tik už aukso gramą. Mokate už dizainą, gamybą, prekės ženklą, parduotuvės nuomą ir pardavėjo atlyginimą. Visa tai sudaro 50–80 procentų kainos.
Kai bandote parduoti – niekas už dizainą nemoka. Lombardas ar supirkėjas vertina tik grynąjį metalą, dažniausiai dar su nuolaida.
Štai kodėl močiutės papuošalai, pirkti už kelių mėnesių atlyginimą, po trisdešimties metų buvo verti vos kelis šimtus eurų.
Popierinis auksas – patogu, bet ar saugu?
Vidurinė karta – tie, kurie investuoti pradėjo 2000–2015 metais – dažnai rinkosi „popierinį” auksą. ETF fondus, aukso sertifikatus, išvestines priemones.
Privalumai akivaizdūs: lengva pirkti ir parduoti, nereikia saugoti fizinio metalo, maži mokesčiai.
Tačiau 2008 metų krizė ir vėlesnės bankų problemos atskleidė trūkumą. Popierinis auksas egzistuoja tik tol, kol egzistuoja institucija, kuri jį garantuoja.
„Kai Lehman Brothers žlugo, žmonės suprato, kad sertifikatas – tai tik popierius. O auksas – tai auksas,” – sako finansų istorikas.
Būtent todėl po 2008 metų paklausa fiziniam metalui išaugo visame pasaulyje. Ir Lietuvoje ši tendencija jaučiama iki šiol.
Nauja karta: fizinis metalas, bet protingai
Dabartiniai 25–40 metų investuotojai į auksą žiūri pragmatiškai. Jie nebeslepia papuošalų stalčiuose ir nepasitiki vien popieriniais instrumentais.
Vietoj to jie renkasi investicinius luitus ir monetas – standartizuotus produktus, kurių aukso kaina aiškiai susieta su pasauline rinkos kaina.
Skirtumas nuo papuošalų – minimalus antkainis. Perkant investicinį luitą, mokate 3–8 procentus virš biržos kainos. Parduodant – gaunate artimą biržos kainai sumą. Per dešimt metų skirtumas tarp papuošalo ir luito gali siekti tūkstančius eurų.
„Mano močiutė turėjo aukso už 400 eurų po 40 metų saugojimo. Aš turiu luitų už 8000 eurų po 5 metų investavimo. Skirtumas ne tik sumoje, bet ir požiūryje,” – sako 34 metų IT specialistas iš Vilniaus.
Ką rodo šeimų patirtis
Agnė su broliu po močiutės auksinio palikimo nusprendė elgtis kitaip. Už gautus pinigus – tuos 400 eurų – nupirko vieną investicinę aukso monetą.
„Simboliškai. Tarsi tęsiame tai, ką ji pradėjo, tik protingiau,” – sako Agnė.
Ji prisipažįsta, kad tai paskatino domėtis tema plačiau. Dabar kas kelis mėnesius įsigyja po nedidelį luitą. Ne kaip spekuliaciją – kaip ilgalaikį taupymą šalia pensijų fondo ir akcijų.
Investavimas į auksą jai nėra būdas praturtėti. Tai būdas išsaugoti dalį turto tokia forma, kuri nepriklauso nuo bankų, vyriausybių ar technologijų.
Kaip pradėti be klaidų
Patyrę investuotojai rekomenduoja keletą principų:
Pradėkite nuo mažų sumų. Pirmoji moneta ar luitas gali būti 1 uncijos ar net mažesnis. Tai leidžia suprasti procesą be didelės rizikos.
Pirkite tik iš patikimų šaltinių. Aukso rinkoje pasitaiko padirbinių. Rinkitės įmones su ilgamete reputacija ir aiškia kilmės dokumentacija.
Pagalvokite apie saugojimą. Namų seifas, banko saugykla ar specializuota saugykla – kiekvienas variantas turi privalumų ir kainą.
Neskubėkite parduoti. Auksas – ne akcijos. Jo vertė atsiskleidžia per dešimtmečius, ne per mėnesius.
Ką paliksime savo vaikams
Agnė kartais pagalvoja apie ateitį. Jos dukrai dabar treji. Kai ji užaugs, auksas vis dar bus auksas – kaip buvo prieš tūkstančius metų.
„Močiutė man paliko istoriją ir pamoką. Aš savo dukrai paliksiu tą patį metalą, tik kitokia forma. Ir tikiuosi, kad ji supras, kodėl tai svarbu,” – sako ji.
Galbūt tai ir yra tikroji aukso vertė – ne gramų kaina biržoje, o galimybė perduoti kažką apčiuopiamo iš kartos į kartą. Kažką, ko negali nuvertinti infliacija, ištrinti kibernetinė ataka ar uždaryti bankrutuojantis bankas.
Metalas lieka metalas. Klausimas tik – ar išmoksime jį naudoti protingiau nei mūsų seneliai.