Pirkėjas prie medaus lentynos dažnai ieško vieno aiškaus atsakymo. Kuris stiklainis geriausias? Šviesus ar tamsus, skystas ar jau susikristalizavęs, liepų, grikių, miško ar įvairių žiedų? Atrodo, kad bitininkas turėtų turėti vieną mėgstamiausią rūšį, kurią be dvejonių rekomenduotų kiekvienam.

Realybė kur kas paprastesnė ir, ko gero, dėl to įdomesnė. Patys bitininkai retai renkasi medų vien pagal pavadinimą. Jiems svarbu, kada jis surinktas, kur stovėjo aviliai, kokie augalai tuo metu žydėjo ir koks buvo sezonas. Stiklainis jiems nėra vien saldus produktas. Tai visos vasaros pasakojimas, kurį galima užuosti ir paragauti.

Bitininkas renkasi ne etiketę, o sezono skonį

Jei paklaustumėte kelių bitininkų, kokį medų jie valgo namuose, atsakymai greičiausiai nesutaptų. Vienas rinktųsi ankstyvą pavasarinį, nes jo skonis švelnus ir lengvas. Kitas lauktų liepų žydėjimo, nes mėgsta gaivesnį aromatą. Trečias pasiliktų tamsesnio grikių medaus stiklainį rudeniui, kai norisi sodresnio skonio.

Patyręs bitininkas žino, kad net tos pačios rūšies medus kasmet keičiasi. Vieną vasarą liepų nektaro bus daugiau, kitą sezoną bitės parsineš daugiau dobilų, aviečių ar miško augalų nektaro. Dėl to pavadinimas ant etiketės dar nepasako visos istorijos.

Kartą teko girdėti bitininką sakant, kad jo mėgstamiausias medus yra tas, kurį paragavęs iš karto prisimena vietą, kur stovėjo aviliai. Skonis gali priminti žydinčią pievą, drėgną mišką ar karštą liepos vakarą. Toks pasirinkimas skamba mažiau praktiškai, tačiau būtent jis geriausiai parodo, kaip medų vertina žmogus, kuris su bitėmis praleidžia visą sezoną.

Šviežumas nereiškia, kad medus turi būti skystas

Pirkėjai neretai ieško skysto, skaidraus medaus ir susikristalizavusį stiklainį palieka lentynoje. Bitininkui toks pasirinkimas atrodytų keistokas. Kristalizacija yra įprasta medaus savybė, o jos greitis priklauso nuo nektaro sudėties.

Rapsų medus gali sutirštėti gana greitai, o akacijų ilgiau išlikti skystas. Dėl to bitininkas nevertina kokybės pagal tai, ar medus lengvai bėga nuo šaukšto. Jis labiau atkreipia dėmesį į kvapą, skonį, drėgmę ir laikymo sąlygas.

Kai medus namuose tampa kietesnis, jo nereikia išmesti ar laikyti sugedusiu. Daugelis bitininkų tokį medų valgo su duona, deda į košę ar maišo su varške. Kremiška tekstūra netgi patogesnė, nes medus nevarva ir lengvai tepasi.

Mėgstamiausias stiklainis dažnai būna paprasčiausias

Galima tikėtis, kad bitininkai renkasi retą, brangią ar sunkiai surenkamą rūšį. Vis dėlto namuose jie dažnai valgo paprastą įvairių žiedų medų. Jo skonis nėra per stiprus, todėl dera su arbata, blynais, jogurtu, duona ar kepiniais.

Toks medus atspindi visą vietovę, kurioje dirbo bitės. Jame gali būti pievų žiedų, dobilų, vaismedžių ir miško augalų nektaro. Skonis būna subalansuotas, todėl vienas stiklainis tinka daugeliui progų.

Būtent dėl šios priežasties tokie produktai kaip lietuviškas brolių medus gali būti artimi pirkėjui, kuris nori aiškios kilmės ir kasdienai tinkamo skonio. Čia svarbiau ne skambus pažadas, o ryšys su vieta, bitininku ir sezonu. Kai žinai, kas prižiūrėjo avilius ir kur bitės rinko nektarą, stiklainis įgauna daugiau vertės.

Bitininkai medų renkasi pagal tai, kam jį naudos

Vienas medus tinka rytinei arbatai, kitas geriau dera prie sūrio, trečias keliauja į kepinius. Bitininkai retai bando vieną rūšį paskelbti geriausia visiems atvejams. Jie renkasi pagal skonį ir progą.

Švelnesnis medus patogus šeimai, nes jo skonis dažniausiai priimtinas vaikams ir suaugusiesiems. Tamsesnis medus patraukia tuos, kurie nori ryškesnio aromato. Kremuotas medus puikiai tinka tepti, o skystesnis lengviau maišosi į gėrimus.

Todėl atsakymas į klausimą, kokį medų renkasi patys bitininkai, nustebina savo paprastumu. Jie renkasi tą, kurio kilmę pažįsta, kurio skonis atitinka sezoną ir kuris tinka tam momentui. Ne pats brangiausias ir ne būtinai gražiausiai atrodantis stiklainis laimi.

Geras medus bitininkui yra gyvas produkto prisiminimas. Jis keičiasi, kristalizuojasi, turi savitą kvapą ir niekada nebūna visiškai toks pats. Gal todėl verta rinktis ne pagal vieną madingą rūšį, o pagal skonį, kuriam norisi grįžti.