Dar prieš kelerius metus dauguma tėvų galvojo gana paprastai — jei vaikas lanko sporto būrelį, vadinasi juda pakankamai. Dabar požiūris po truputį keičiasi. Tėvai vis dažniau pastebi, kad vienos ar dviejų treniruočių per savaitę vaikui neužtenka. Didžiausias skirtumas atsiranda tada, kai judėjimas tampa natūralia kasdienybės dalimi.
Dėl to kiemuose vis daugiau vaikų su paspirtukais, balansiniais dviratukais, riedančių po parkus ar tiesiog važinėjančių aplink namus iki sutemų. Ir daugelis tėvų sako tą patį — aktyvus vaikas namuose būna ramesnis, geriau miega ir mažiau laiko praleidžia prie ekranų.
Tėvai nebenori, kad vaikas visą energiją išlietų tik sporto salėje
Sporto būreliai išlieka svarbūs, tačiau kasdienis judėjimas pradėtas vertinti daug labiau nei anksčiau. Viena mama pasakojo, kad jos sūnus lanko futbolą du kartus per savaitę, tačiau tikras pokytis atsirado tada, kai šeima nupirko paspirtuką kasdieniams pasivažinėjimams.
Vaikas pradėjo pats siūlyti eiti į lauką. Vietoje planšetės atsirado noras važinėti kieme, lenktyniauti su draugais, važiuoti į parką. Tėvai juokauja, kad dabar sunkiausia ne išvesti vaiką į lauką, o parsivesti namo.
Būtent todėl judėjimo priemonės vaikams tampa vis dažnesniu pasirinkimu šeimose, kurios nori daugiau aktyvumo be spaudimo ar griežto režimo.
Vaikai juda daugiau tada, kai jiems tiesiog smagu
Specialistai pastebi vieną paprastą dalyką. Vaikai daug aktyviau juda tada, kai nejaučia, jog „sportuoja“. Kai veikla primena žaidimą, judėjimas vyksta natūraliai.
Dėl šios priežasties dalis tėvų renkasi:
- balansinius dviratukus mažesniems vaikams
- paspirtukus trumpiems pasivažinėjimams mieste
- triratukus pirmiems savarankiškiems judesiams
- dviračius šeimos išvykoms
Tokie dalykai dažnai tampa kasdienio gyvenimo dalimi. Vaikas važiuoja iki parduotuvės, parke, kieme ar net trumpu taku prie namų. Atrodo smulkmena, tačiau per savaitę susikaupia daug aktyvaus laiko.
Po pandemijos dalis tėvų pakeitė požiūrį
Daug šeimų prisimena laiką, kai vaikai ilgai sėdėjo namuose prie telefonų ar televizoriaus. Po to tėvai pradėjo daug daugiau dėmesio skirti laikui gryname ore.
Pastebėta, kad vaikams sunkiau išlaikyti dėmesį, jie greičiau pavargsta emociškai, tampa dirglesni. Judėjimas padėjo tą pakeisti. Ne per prievartą, ne pagal grafiką, o paprastai — išėjus į lauką.
Vienas tėtis pasakojo, kad dukra po darželio dažnai būdavo pavargusi ir irzli. Kai šeima nupirko dviratuką, vakarai pasikeitė. Vietoje ginčų dėl telefono atsirado pasivažinėjimai aplink kvartalą. Po pusvalandžio lauke vaikas grįždavo daug ramesnis.
Tokios istorijos girdimos vis dažniau.
Judėjimo priemonės tampa alternatyva ekranams
Tėvai ieško būdų, kaip sudominti vaiką aktyvia veikla. Ir čia labai daug lemia paprastas dalykas — vaikas nori turėti „savo transportą“.
Kai mažylis gauna savo paspirtuką ar dviratį, atsiranda savarankiškumo jausmas. Jis pats nori važiuoti, rodyti ką išmoko, kviesti tėvus į lauką. Dalis vaikų net pradeda anksčiau ruoštis į lauką vien tam, kad galėtų daugiau laiko praleisti važinėdami.
Tėvai dažnai pastebi, kad tokie pirkiniai pasiteisina daug stipriau nei kai kurie žaislai. Žaislas po savaitės gali būti pamirštas, o gera judėjimo priemonė naudojama beveik kasdien.
Aktyvūs vaikai dažniau nori judėti ir vėliau
Vaikystės įpročiai formuojasi greitai. Jei vaikas nuo mažens pripranta, kad laisvas laikas reiškia judėjimą, tas įprotis dažnai lieka ilgiau. Dėl to dalis tėvų dabar renkasi ne dar vieną elektroninį žaidimą, o aktyvias veiklas lauke. Kartais užtenka labai nedaug — gero paspirtuko, pirmojo dviračio ar balansinio modelio.
Ir tada nutinka įdomus dalykas. Vaikas pats pradeda ieškoti judėjimo. Ne todėl, kad reikia. Tiesiog todėl, kad važiuoti, lenktyniauti ir būti lauke jam tampa smagu.